大義釋 6. Jarāsuttaniddesa 衰老經

 6. Jarāsuttaniddesa 衰老經 

39.
Appaṃ vata jīvitaṃ idaṃ, oraṃ vassasatāpi miyyati [mīyati (sī.)] ;
Yo cepi aticca jīvati, atha kho so jarasāpi miyyati.

Appaṃ vata jīvitaṃ idanti. Jīvitanti āyu ṭhiti yapanā yāpanā iriyanā vattanā pālanā jīvitaṃ jīvitindriyaṃ. Api ca, dvīhi kāraṇehi appakaṃ jīvitaṃ thokaṃ jīvitaṃ – ṭhitiparittatāya vā appakaṃ jīvitaṃ, sarasaparittatāya vā appakaṃ jīvitaṃ. Kathaṃ ṭhitiparittatāya vā appakaṃ jīvitaṃ? Atīte cittakkhaṇe jīvittha, na jīvati na jīvissati; anāgate cittakkhaṇe jīvissati, na jīvati na jīvittha; paccuppanne cittakkhaṇe jīvati, na jīvittha na jīvissati.

“Jīvitaṃ attabhāvo ca, sukhadukkhā ca kevalā;
Ekacittasamāyuttā, lahuso vattate khaṇo.

“Cullāsītisahassāni, kappā tiṭṭhanti ye marū;
Na tveva tepi jīvanti, dvīhi cittehi saṃyutā [samohitā (sī. syā. ka.)].

“Ye niruddhā marantassa, tiṭṭhamānassa vā idha;
Sabbepi sadisā khandhā, gatā appaṭisandhikā.

“Anantarā ca ye bhaggā, ye ca bhaggā anāgatā;
Tadantare niruddhānaṃ, vesamaṃ natthi lakkhaṇe.

“Anibbattena na jāto, paccuppannena jīvati;
Cittabhaggā mato loko, paññatti paramatthiyā.

“Yathā ninnā pavattanti, chandena pariṇāmitā;
Acchinnadhārā vattanti, saḷāyatanapaccayā.

“Anidhānagatā bhaggā, puñjo natthi anāgate;
Nibbattā ye ca tiṭṭhanti, āragge sāsapūpamā.

“Nibbattānañca dhammānaṃ, bhaṅgo nesaṃ purakkhato;
Palokadhammā tiṭṭhanti, purāṇehi amissitā.

“Adassanato āyanti, bhaṅgā gacchanti dassanaṃ;
Vijjuppādova ākāse, uppajjanti vayanti cā”ti.

Evaṃ ṭhitiparittatāya appakaṃ jīvitaṃ.

Kathaṃ sarasaparittatāya appakaṃ jīvitaṃ? Assāsūpanibaddhaṃ [assāsūpanibandhaṃ (ka.)] jīvitaṃ, passāsūpanibaddhaṃ jīvitaṃ, assāsapassāsūpanibaddhaṃ jīvitaṃ, mahābhūtūpanibaddhaṃ jīvitaṃ, kabaḷīkārāhārūpanibaddhaṃ jīvitaṃ, usmūpanibaddhaṃ jīvitaṃ, viññāṇūpanibaddhaṃ jīvitaṃ. Mūlampi imesaṃ dubbalaṃ, pubbahetūpi imesaṃ dubbalā, ye paccayā tepi dubbalā, yepi pabhāvikā tepi dubbalā, sahabhūpi imesaṃ dubbalā, sampayogāpi imesaṃ dubbalā, sahajāpi imesaṃ dubbalā, yāpi payojikā sāpi dubbalā. Aññamaññaṃ ime niccadubbalā, aññamaññaṃ anavaṭṭhitā ime. Aññamaññaṃ paripātayanti ime, aññamaññassa hi natthi tāyitā, na cāpi ṭhapenti aññamaññaṃ ime. Yopi nibbattako so na vijjati.

“Na ca kenaci koci hāyati, gandhabbā ca ime hi sabbaso;
Purimehi pabhāvikā ime, yepi pabhāvikā te pure matā;
Purimāpi ca pacchimāpi ca, aññamaññaṃ na kadāci maddasaṃsū”ti.

Evaṃ sarasaparittatāya appakaṃ jīvitaṃ.

Api ca, cātumahārājikānaṃ [cātummahārājikānaṃ (sī. syā.)] devānaṃ jīvitaṃ upādāya manussānaṃ appakaṃ jīvitaṃ parittaṃ jīvitaṃ thokaṃ jīvitaṃ khaṇikaṃ jīvitaṃ lahukaṃ jīvitaṃ ittaraṃ jīvitaṃ anaddhanīyaṃ jīvitaṃ naciraṭṭhitikaṃ jīvitaṃ. Tāvatiṃsānaṃ devānaṃ…pe… yāmānaṃ devānaṃ… tusitānaṃ devānaṃ… nimmānaratīnaṃ devānaṃ… paranimmitavasavattīnaṃ devānaṃ… brahmakāyikānaṃ devānaṃ jīvitaṃ upādāya manussānaṃ appakaṃ jīvitaṃ parittaṃ jīvitaṃ thokaṃ jīvitaṃ khaṇikaṃ jīvitaṃ lahukaṃ jīvitaṃ ittaraṃ jīvitaṃ anaddhanīyaṃ jīvitaṃ naciraṭṭhitikaṃ jīvitaṃ. Vuttañhetaṃ bhagavatā – “appamidaṃ, bhikkhave, manussānaṃ āyu, gamaniyo samparāyo, mantāya boddhabbaṃ, kattabbaṃ kusalaṃ, caritabbaṃ brahmacariyaṃ, natthi jātassa amaraṇaṃ. Yo, bhikkhave, ciraṃ jīvati, so vassasataṃ appaṃ vā bhiyyo.

“Appamāyu manussānaṃ, hīḷeyya naṃ suporiso;
Careyyādittasīsova natthi maccussanāgamo.

“Accayanti ahorattā, jīvitaṃ uparujjhati;
Āyu khiyyati maccānaṃ, kunnadīnaṃva odakan”ti.

Appaṃ vata jīvitaṃ idaṃ.

Oraṃ vassasatāpi miyyatīti. Kalalakālepi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, abbudakālepi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, pesikālepi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, ghanakālepi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, pasākhakālepi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, jātamattopi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, sūtigharepi [pasūtighare (syā.), sūtikaghare (ka.)] cavati marati antaradhāyati vippalujjati, addhamāsikopi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, māsikopi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, dvemāsikopi…pe… temāsikopi… catumāsikopi… pañcamāsikopi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, chamāsikopi… sattamāsikopi… aṭṭhamāsikopi… navamāsikopi… dasamāsikopi… saṃvaccharikopi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, dvevassikopi… tivassikopi… catuvassikopi… pañcavassikopi … chavassikopi… sattavassikopi… aṭṭhavassikopi… navavassikopi… dasavassikopi… vīsativassikopi… tiṃsavassikopi… cattārīsavassikopi… paññāsavassikopi… saṭṭhivassikopi… sattativassikopi… asītivassikopi… navutivassikopi cavati marati antaradhāyati vippalujjatīti – oraṃ vassasatāpi miyyati.

Yo cepi aticca jīvatīti. Yo vassasataṃ atikkamitvā jīvati so ekaṃ vā vassaṃ jīvati, dve vā vassāni jīvati, tīṇi vā vassāni jīvati, cattāri vā vassāni jīvati, pañca vā vassāni jīvati…pe… dasa vā vassāni jīvati, vīsati vā vassāni jīvati, tiṃsaṃ vā vassāni jīvati, cattārīsaṃ vā vassāni jīvatīti – yo cepi aticca jīvati. Atha kho so jarasāpi miyyatīti. Yadā jiṇṇo hoti vuddho mahallako addhagato vayoanuppatto khaṇḍadanto palitakeso vilūnaṃ khalitasiro [khalitaṃ siro (sī.)] valinaṃ tilakāhatagatto vaṅko bhoggo daṇḍaparāyano, so jarāyapi cavati marati antaradhāyati vippalujjati, natthi maraṇamhā mokkho.

“Phalānamiva pakkānaṃ, pāto patanato [papatato (sī.)] bhayaṃ;
Evaṃ jātāna maccānaṃ, niccaṃ maraṇato bhayaṃ.

“Yathāpi kumbhakārassa, katā mattikabhājanā;
Sabbe bhedanapariyantā, evaṃ maccāna jīvitaṃ.

“Daharā ca mahantā ca, ye bālā ye ca paṇḍitā;
Sabbe maccuvasaṃ yanti, sabbe maccuparāyanā.

“Tesaṃ maccuparetānaṃ, gacchataṃ paralokato;
Na pitā tāyate puttaṃ, ñātī vā pana ñātake.

“Pekkhataññeva ñātīnaṃ, passa lālappataṃ puthu;
Ekamekova maccānaṃ, govajjho viya niyyati;
Evamabbhāhato loko, maccunā ca jarāya cā”ti.

Atha kho so jarasāpi miyyati.

Tenāha bhagavā –

“Appaṃ vata jīvitaṃ idaṃ, oraṃ vassasatāpi miyyati;
Yo cepi aticca jīvati, atha kho so jarasāpi miyyatī”ti.

40.
Socanti janā mamāyite, na hi santi niccā pariggahā;
Vinābhāvaṃ santamevidaṃ, iti disvā nāgāramāvase.

Socanti janā mamāyiteti. Janāti khattiyā ca brāhmaṇā ca vessā ca suddā ca gahaṭṭhā ca pabbajitā ca devā ca manussā ca. Mamattāti dve mamattā – taṇhāmamattañca diṭṭhimamattañca…pe… idaṃ taṇhāmamattaṃ…pe… idaṃ diṭṭhimamattaṃ. Mamāyitaṃ vatthuṃ acchedasaṅkinopi socanti, acchijjantepi socanti, acchinnepi socanti. Mamāyitaṃ vatthuṃ vipariṇāmasaṅkinopi socanti, vipariṇāmantepi socanti, vipariṇatepi socanti kilamanti paridevanti urattāḷiṃ kandanti sammohaṃ āpajjantīti – socanti janā mamāyite.

Na hi santi niccā pariggahāti. Dve pariggahā – taṇhāpariggaho ca diṭṭhipariggaho ca…pe… ayaṃ taṇhāpariggaho…pe… ayaṃ diṭṭhipariggaho. Taṇhāpariggaho anicco saṅkhato paṭiccasamuppanno khayadhammo vayadhammo virāgadhammo nirodhadhammo vipariṇāmadhammo. Diṭṭhipariggahopi anicco saṅkhato paṭiccasamuppanno khayadhammo vayadhammo virāgadhammo nirodhadhammo vipariṇāmadhammo. Vuttañhetaṃ bhagavatā – “passatha no tumhe, bhikkhave, taṃ pariggahaṃ yvāyaṃ pariggaho nicco dhuvo sassato avipariṇāmadhammo sassatisamaṃ tatheva ṭhassatī”ti? “No hetaṃ, bhante”. “Sādhu, bhikkhave! Ahampi kho etaṃ, bhikkhave, pariggahaṃ na samanupassāmi, yvāyaṃ pariggaho nicco dhuvo sassato avipariṇāmadhammo sassatisamaṃ tatheva ṭhassatī”ti. Pariggahā niccā dhuvā sassatā avipariṇāmadhammā natthi na santi na saṃvijjanti na labbhantīti – na hi santi niccā pariggahā.

Vinābhāvaṃ santamevidanti. Nānābhāve vinābhāve aññathābhāve sante saṃvijjamāne upalabbhiyamāne. Vuttañhetaṃ bhagavatā – “alaṃ, ānanda! Mā soci mā paridevi. Nanu etaṃ, ānanda, mayā paṭikacceva [paṭigacceva (sī.)] akkhātaṃ – ‘sabbeheva piyehi manāpehi nānābhāvo vinābhāvo aññathābhāvo. Taṃ kutettha, ānanda, labbhā – yaṃ taṃ jātaṃ bhūtaṃ saṅkhataṃ palokadhammaṃ taṃ vata mā palujjī’ti! Netaṃ ṭhānaṃ vijjati. Purimānaṃ purimānaṃ khandhānaṃ dhātūnaṃ āyatanānaṃ vipariṇāmaññathābhāvā pacchimā pacchimā khandhā ca dhātuyo ca āyatanāni ca pavattantī”ti – vinābhāvaṃ santamevidaṃ.

Iti disvā nāgāramāvaseti. Itīti padasandhi padasaṃsaggo padapāripūrī akkharasamavāyo byañjanasiliṭṭhatā padānupubbatāpetaṃ. Itīti iti disvā passitvā tulayitvā tīrayitvā vibhāvayitvā vibhūtaṃ katvā mamattesūti – iti disvā. Nāgāramāvaseti sabbaṃ gharāvāsapalibodhaṃ chinditvā puttadārapalibodhaṃ chinditvā ñātipalibodhaṃ chinditvā mittāmaccapalibodhaṃ chinditvā sannidhipalibodhaṃ chinditvā kesamassuṃ ohāretvā kāsāyāni vatthāni acchādetvā agārasmā anagāriyaṃ pabbajitvā akiñcanabhāvaṃ upagantvā eko careyya vihareyya iriyeyya vatteyya pāleyya yapeyya yāpeyyāti – iti disvā nāgāramāvase.

Tenāha bhagavā –

“Socanti janā mamāyite, na hi santi niccā pariggahā;
Vinābhāvaṃ santamevidaṃ, iti disvā nāgāramāvase”ti.

41.
Maraṇenapi taṃ pahīyati [pahiyyati (ka.)] yaṃ puriso mamidanti maññati;
Etampi viditvāna [etaṃ disvāna (sī. ka.)] paṇḍito, na mamattāya nametha māmako.

Maraṇenapi taṃ pahīyatīti. Maraṇanti yā tesaṃ tesaṃ sattānaṃ tamhā tamhā sattanikāyā cuti cavanatā bhedo antaradhānaṃ maccumaraṇaṃ kālaṃkiriyā khandhānaṃ bhedo kaḷevarassa nikkhepo jīvitindriyassupacchedo. Tanti rūpagataṃ vedanāgataṃ saññāgataṃ saṅkhāragataṃ viññāṇagataṃ. Pahīyatīti pahīyati jahīyati vijahīyati antaradhāyati vippalujjati. Bhāsitampi hetaṃ –

“Pubbeva maccaṃ vijahanti bhogā, maccova ne pubbataraṃ jahāti;
Asassatā bhogino kāmakāmī, tasmā na socāmahaṃ sokakāle.

“Udeti āpūrati veti cando, attaṃ gametvāna paleti sūriyo;
Viditā mayā sattuka lokadhammā, tasmā na socāmahaṃ sokakāle”ti.

Maraṇenapi taṃ pahīyati. Yaṃ puriso mamidanti maññatīti. Yanti rūpagataṃ vedanāgataṃ saññāgataṃ saṅkhāragataṃ viññāṇagataṃ. Purisoti saṅkhā samaññā paññatti vohāro [lokavohāro (syā.)] nāmaṃ nāmakammaṃ nāmadheyyaṃ nirutti byañjanaṃ abhilāpo. Mamidanti maññatīti taṇhāmaññanāya maññati, diṭṭhimaññanāya maññati, mānamaññanāya maññati, kilesamaññanāya maññati, duccaritamaññanāya maññati, payogamaññanāya maññati, vipākamaññanāya maññatīti – yaṃ puriso mamidanti maññati.

Etampi viditvāna paṇḍitoti. Etaṃ ādīnavaṃ ñatvā jānitvā tulayitvā tīrayitvā vibhāvayitvā vibhūtaṃ katvā mamattesūti, etampi viditvā paṇḍito dhīro paṇḍito paññavā buddhimā ñāṇī vibhāvī medhāvīti – etampi viditvāna paṇḍito.

Na mamattāya nametha māmakoti. Mamattāti dve mamattā – taṇhāmamattañca diṭṭhimamattañca…pe… idaṃ taṇhāmamattaṃ…pe… idaṃ diṭṭhimamattaṃ. Māmakoti buddhamāmako dhammamāmako saṅghamāmako. So bhagavantaṃ mamāyati, bhagavā taṃ puggalaṃ pariggaṇhāti. Vuttañhetaṃ bhagavatā – “ye te, bhikkhave, bhikkhū kuhā thaddhā [baddhā (ka.) itivu. 108] lapā siṅgī unnaḷā asamāhitā, na me te, bhikkhave, bhikkhū māmakā; apagatā ca te, bhikkhave, bhikkhū imasmā dhammavinayā. Na ca te imasmiṃ dhammavinaye vuddhiṃ virūḷhiṃ vepullaṃ āpajjanti. Ye ca kho te, bhikkhave, bhikkhū nikkuhā nillapā dhīrā atthaddhā susamāhitā, te kho me, bhikkhave, bhikkhū māmakā; anapagatā ca te, bhikkhave, bhikkhū imasmā dhammavinayā. Te ca imasmiṃ dhammavinaye vuddhiṃ virūḷhiṃ vepullaṃ āpajjanti”.

“Kuhā thaddhā lapā siṅgī, unnaḷā asamāhitā;
Na te dhamme virūhanti, sammāsambuddhadesite.

“Nikkuhā nillapā dhīrā, atthaddhā susamāhitā;
Te ve dhamme virūhanti, sammāsambuddhadesite”.

Na mamattāya nametha māmakoti. Māmako taṇhāmamattaṃ pahāya diṭṭhimamattaṃ paṭinissajjitvā mamattāya na nameyya na onameyya, na taṃninno assa na tappoṇo na tappabbhāro na tadadhimutto na tadadhipateyyoti – na mamattāya nametha māmako.

Tenāha bhagavā –

“Maraṇenapi taṃ pahīyati, yaṃ puriso mamidanti maññati;
Etampi viditvāna paṇḍito, na mamattāya nametha māmako”ti.

42.
Supinena yathāpi saṅgataṃ, paṭibuddho puriso na passati;
Evampi piyāyitaṃ janaṃ, petaṃ kālaṅkataṃ [kālakataṃ (sī. syā.)] na passati.

Supinena yathāpi saṅgatanti. Saṅgataṃ samāgataṃ samāhitaṃ sannipatitanti – supinena yathāpi saṅgataṃ. Paṭibuddho puriso na passatīti yathā puriso supinagato candaṃ passati, sūriyaṃ passati, mahāsamuddaṃ passati, sineruṃ pabbatarājānaṃ passati, hatthiṃ passati, assaṃ passati, rathaṃ passati, pattiṃ passati, senābyūhaṃ passati, ārāmarāmaṇeyyakaṃ passati, vanarāmaṇeyyakaṃ…pe… bhūmirāmaṇeyyakaṃ… pokkharaṇīrāmaṇeyyakaṃ passati; paṭibuddho na kiñci passatīti – paṭibuddho puriso na passati.

Evampi piyāyitaṃ jananti. Evanti opammasampaṭipādanaṃ. Piyāyitaṃ jananti mamāyitaṃ janaṃ mātaraṃ vā pitaraṃ vā bhātaraṃ vā bhaginiṃ vā puttaṃ vā dhītaraṃ vā mittaṃ vā amaccaṃ vā ñātiṃ vā sālohitaṃ vāti – evampi piyāyitaṃ janaṃ.

Petaṃ kālaṅkataṃ na passatīti. Peto vuccati mato. Kālaṅkataṃ na passati na dakkhati nādhigacchati na vindati na paṭilabhatīti – petaṃ kālaṅkataṃ na passati.

Tenāha bhagavā –

“Supinena yathāpi saṅgataṃ, paṭibuddho puriso na passati;
Evampi piyāyitaṃ janaṃ, petaṃ kālaṅkataṃ na passatī”ti.

43.
Diṭṭhāpi sutāpi te janā, yesaṃ nāmamidaṃ pavuccati;
Nāmaṃyevāvasissati, [nāmamevā’vasissati (sī. syā.)] akkheyyaṃ petassa jantuno.

Diṭṭhāpi sutāpi te janāti. Diṭṭhāti ye cakkhuviññāṇābhisambhūtā. Sutāti ye sotaviññāṇābhisambhūtā. Te janāti khattiyā ca brāhmaṇā ca vessā ca suddā ca gahaṭṭhā ca pabbajitā ca devā ca manussā cāti – diṭṭhāpi sutāpi te janā.

Yesaṃ nāmamidaṃ pavuccatīti. Yesanti yesaṃ khattiyānaṃ brāhmaṇānaṃ vessānaṃ suddānaṃ gahaṭṭhānaṃ pabbajitānaṃ devānaṃ manussānaṃ. Nāmanti saṅkhā samaññā paññatti vohāro nāmaṃ nāmakammaṃ nāmadheyyaṃ nirutti byañjanaṃ abhilāpo. Pavuccatīti vuccati pavuccati kathīyati bhaṇīyati dīpīyati voharīyatīti – yesaṃ nāmamidaṃ pavuccati.

Nāmaṃyevāvasissati akkheyyanti. Rūpagataṃ vedanāgataṃ saññāgataṃ saṅkhāragataṃ viññāṇagataṃ pahīyati jahīyati vijahīyati antaradhāyati vippalujjati, nāmaṃyevāvasissati. Akkheyyanti. Akkhātuṃ kathetuṃ bhaṇituṃ dīpayituṃ voharitunti – nāmaṃ evāvasissati akkheyyaṃ. Petassa jantunoti. Petassāti matassa kālaṅkatassa. Jantunoti sattassa narassa mānavassa posassa puggalassa jīvassa jāgussa jantussa indagussa manujassāti – petassa jantuno.

Tenāha bhagavā –

“Diṭṭhāpi sutāpi te janā, yesaṃ nāmamidaṃ pavuccati;
Nāmaṃyevāvasissati, akkheyyaṃ petassa jantuno”ti.

44.
Sokapparidevamaccharaṃ, na pajahanti giddhā mamāyite;
Tasmā munayo pariggahaṃ, hitvā acariṃsu khemadassino.

Sokapparidevamaccharaṃ na pajahanti giddhā mamāyiteti. Sokoti ñātibyasanena vā phuṭṭhassa bhogabyasanena vā phuṭṭhassa rogabyasanena vā phuṭṭhassa sīlabyasanena vā phuṭṭhassa diṭṭhibyasanena vā phuṭṭhassa aññataraññatarena byasanena samannāgatassa aññataraññatarena dukkhadhammena phuṭṭhassa soko socanā socitattaṃ antosoko antoparisoko antodāho antoparidāho [antoḍāho antopariḍāho (syā.)] cetaso parijjhāyanā domanassaṃ sokasallaṃ. Paridevoti ñātibyasanena vā phuṭṭhassa…pe… diṭṭhibyasanena vā phuṭṭhassa aññataraññatarena byasanena samannāgatassa aññataraññatarena dukkhadhammena phuṭṭhassa ādevo paridevo ādevanā paridevanā ādevitattaṃ paridevitattaṃ vācā palāpo vippalāpo lālappo lālappāyanā lālappāyitattaṃ. Macchariyanti pañca macchariyāni – āvāsamacchariyaṃ, kulamacchariyaṃ, lābhamacchariyaṃ, vaṇṇamacchariyaṃ, dhammamacchariyaṃ. Yaṃ evarūpaṃ macchariyaṃ maccharāyanā maccharāyitattaṃ vevicchaṃ kadariyaṃ kaṭukañcukatā aggahitattaṃ cittassa – idaṃ vuccati macchariyaṃ. Api ca khandhamacchariyampi macchariyaṃ, dhātumacchariyampi macchariyaṃ, āyatanamacchariyampi macchariyaṃ gāho – idaṃ vuccati macchariyaṃ. Gedho vuccati taṇhā. Yo rāgo sārāgo…pe… abhijjhā lobho akusalamūlaṃ. Mamattāti dve mamattā – taṇhāmamattañca diṭṭhimamattañca …pe… idaṃ taṇhāmamattaṃ…pe… idaṃ diṭṭhimamattaṃ. Mamāyitaṃ vatthuṃ acchedasaṅkinopi socanti, acchijjantepi socanti, acchinnepi socanti, mamāyitaṃ vatthuṃ vipariṇāmasaṅkinopi socanti, vipariṇāmantepi socanti, vipariṇatepi socanti, mamāyitaṃ vatthuṃ acchedasaṅkinopi paridevanti, acchijjantepi paridevanti, acchinnepi paridevanti. Mamāyitaṃ vatthuṃ vipariṇāmasaṅkinopi paridevanti, vipariṇāmantepi paridevanti, vipariṇatepi paridevanti. Mamāyitaṃ vatthuṃ rakkhanti gopenti pariggaṇhanti mamāyanti maccharāyanti; mamāyitasmiṃ vatthusmiṃ sokaṃ na jahanti, paridevaṃ na jahanti, macchariyaṃ na jahanti, gedhaṃ na jahanti nappajahanti na vinodenti na byantiṃ karonti na anabhāvaṃ gamentīti – sokapparidevamaccharaṃ nappajahanti giddhā mamāyite.

Tasmā munayo pariggahaṃ, hitvā acariṃsu khemadassinoti. Tasmāti tasmā taṃkāraṇā taṃhetu tappaccayā taṃnidānā etaṃ ādīnavaṃ sampassamānā mamattesūti – tasmā. Munayoti monaṃ vuccati ñāṇaṃ. Yā paññā pajānanā…pe… amoho dhammavicayo sammādiṭṭhi. Tena ñāṇena samannāgatā munayo monappattā. Tīṇi moneyyāni – kāyamoneyyaṃ, vacīmoneyyaṃ, manomoneyyaṃ…pe… saṅgajālamaticca so muni. Pariggahoti dve pariggahā – taṇhāpariggaho ca diṭṭhipariggaho ca…pe… ayaṃ taṇhāpariggaho…pe… ayaṃ diṭṭhipariggaho. Munayo taṇhāpariggahaṃ pariccajitvā diṭṭhipariggahaṃ paṭinissajjitvā cajitvā pajahitvā vinodetvā byantiṃ karitvā anabhāvaṃ gametvā acariṃsu vihariṃsu iriyiṃsu vattiṃsu pāliṃsu yapiṃsu yāpiṃsu. Khemadassinoti khemaṃ vuccati amataṃ nibbānaṃ. Yo so sabbasaṅkhārasamatho sabbūpadhipaṭinissaggo taṇhakkhayo virāgo nirodho nibbānaṃ. Khemadassinoti khemadassino tāṇadassino leṇadassino saraṇadassino abhayadassino accutadassino amatadassino nibbānadassinoti – tasmā munayo pariggahaṃ hitvā acariṃsu khemadassino.

Tenāha bhagavā –

“Sokapparidevamaccharaṃ, na jahanti giddhā mamāyite;
Tasmā munayo pariggahaṃ, hitvā acariṃsu khemadassino”ti.

45.
Patilīnacarassa bhikkhuno, bhajamānassa vivittamāsanaṃ;
Sāmaggiyamāhu tassa taṃ, yo attānaṃ bhavane na dassaye.

Patilīnacarassa bhikkhunoti. Patilīnacarā vuccanti satta sekkhā [sekhā (sī. syā.)]. Arahā patilīno. Kiṃkāraṇā patilīnacarā vuccanti satta sekkhā? Te tato tato cittaṃ patilīnentā patikuṭentā pativaṭṭentā sanniruddhantā [sannirumbhentā (sī.)] sanniggaṇhantā sannivārentā rakkhantā gopentā caranti vicaranti viharanti iriyanti vattenti pālenti yapenti yāpenti, cakkhudvāre cittaṃ patilīnentā patikuṭentā pativaṭṭentā sanniruddhantā sanniggaṇhantā sannivārentā rakkhantā gopentā caranti vicaranti viharanti iriyanti vattenti pālenti yapenti yāpenti, sotadvāre cittaṃ…pe… ghānadvāre cittaṃ… jivhādvāre cittaṃ… kāyadvāre cittaṃ… manodvāre cittaṃ patilīnentā patikuṭentā pativaṭṭentā sanniruddhantā sanniggaṇhantā sannivārentā rakkhantā gopentā caranti vicaranti viharanti iriyanti vattenti pālenti yapenti yāpenti. Yathā kukkuṭapattaṃ vā nhārudaddulaṃ vā aggimhi pakkhittaṃ patilīyati patikuṭati pativaṭṭati na sampasāriyati; evameva tato tato cittaṃ patilīnentā patikuṭentā pativaṭṭentā sanniruddhantā sanniggaṇhantā sannivārentā rakkhantā gopentā caranti vicaranti viharanti iriyanti vattenti pālenti yapenti yāpenti, cakkhudvāre cittaṃ…pe… sotadvāre cittaṃ… ghānadvāre cittaṃ… jivhādvāre cittaṃ… kāyadvāre cittaṃ… manodvāre cittaṃ patilīnentā patikuṭentā pativaṭṭentā sanniruddhantā sanniggaṇhantā sannivārentā rakkhantā gopentā caranti vicaranti viharanti iriyanti vattenti pālenti yapenti yāpenti. Taṃkāraṇā patilīnacarā vuccanti satta sekkhā. Bhikkhunoti puthujjanakalyāṇakassa vā bhikkhuno sekkhassa vā bhikkhunoti – patilīnacarassa bhikkhuno.

Bhajamānassa vivittamāsananti āsanaṃ vuccati yattha nisīdanti – mañco pīṭhaṃ bhisi taṭṭikā cammakhaṇḍo tiṇasanthāro paṇṇasanthāro palālasanthāro. Taṃ āsanaṃ asappāyarūpadassanena rittaṃ vivittaṃ pavivittaṃ, asappāyasaddassavanena rittaṃ vivittaṃ pavivittaṃ, asappāyagandhaghāyanena… asappāyarasasāyanena… asappāyaphoṭṭhabbaphusanena… asappāyehi pañcahi kāmaguṇehi rittaṃ vivittaṃ pavivittaṃ. Taṃ vivittaṃ āsanaṃ bhajato sambhajato sevato nisevato saṃsevato paṭisevatoti – bhajamānassa vivittamāsanaṃ.

Sāmaggiyamāhu tassa taṃ, yo attānaṃ bhavane na dassayeti. Sāmaggiyoti tisso sāmaggiyo – gaṇasāmaggī, dhammasāmaggī, anabhinibbattisāmaggī. Katamā gaṇasāmaggī? Bahu cepi bhikkhū samaggā sammodamānā avivadamānā khīrodakībhūtā aññamaññaṃ piyacakkhūhi sampassantā viharanti – ayaṃ gaṇasāmaggī. Katamā dhammasāmaggī? Cattāro satipaṭṭhānā, cattāro sammappadhānā, cattāro iddhipādā, pañcindriyāni, pañca balāni, satta bojjhaṅgā, ariyo aṭṭhaṅgiko maggo. Te ekato pakkhandanti pasīdanti sampatiṭṭhanti vimuccanti; na tesaṃ dhammānaṃ vivādo pavivādo atthi – ayaṃ dhammasāmaggī. Katamā anabhinibbattisāmaggī? Bahu cepi bhikkhū anupādisesāya nibbānadhātuyā parinibbāyanti; na tesaṃ nibbānadhātuyā [tena (sī.)] ūnattaṃ vā puṇṇattaṃ vā paññāyati – ayaṃ anabhinibbattisāmaggī. Bhavaneti nerayikānaṃ nirayo bhavanaṃ, tiracchānayonikānaṃ tiracchānayoni bhavanaṃ, pettivisayikānaṃ pettivisayo bhavanaṃ, manussānaṃ manussaloko bhavanaṃ, devānaṃ devaloko bhavananti. Sāmaggiyamāhu tassa taṃ, yo attānaṃ bhavane na dassayeti. Tassesā sāmaggī etaṃ channaṃ etaṃ patirūpaṃ etaṃ anucchavikaṃ etaṃ anulomaṃ, yo evaṃ paṭicchanne niraye attānaṃ na dasseyya, tiracchānayoniyaṃ attānaṃ na dasseyya, pettivisaye attānaṃ na dasseyya, manussaloke attānaṃ na dasseyya, devaloke attānaṃ na dasseyyāti evamāhaṃsu evaṃ kathenti evaṃ bhaṇanti evaṃ dīpayanti evaṃ voharantīti – sāmaggiyamāhu tassa taṃ, yo attānaṃ bhavane na dassaye.

Tenāha bhagavā –

“Patilīnacarassa bhikkhuno, bhajamānassa vivittamāsanaṃ;
Sāmaggiyamāhu tassa taṃ, yo attānaṃ bhavane na dassaye”ti.

46.
Sabbattha munī anissito, na piyaṃ kubbati nopi appiyaṃ;
Tasmiṃ paridevamaccharaṃ, paṇṇe vāri yathā na limpati.

Sabbattha munī anissitoti. Sabbaṃ vuccati dvādasāyatanāni – cakkhuñceva rūpā ca, sotañca saddā ca, ghānañca gandhā ca, jivhā ca rasā ca, kāyo ca phoṭṭhabbā ca, mano ca dhammā ca. Munīti. Monaṃ vuccati ñāṇaṃ…pe… saṅgajālamaticca so muni. Anissitoti. Dve nissayā – taṇhānissayo ca diṭṭhinissayo ca…pe… ayaṃ taṇhānissayo…pe… ayaṃ diṭṭhinissayo. Muni taṇhānissayaṃ pahāya diṭṭhinissayaṃ paṭinissajjitvā cakkhuṃ anissito sotaṃ anissito ghānaṃ anissito jivhaṃ anissito kāyaṃ anissito manaṃ anissito rūpe… sadde… gandhe… rase… phoṭṭhabbe… dhamme… kulaṃ… gaṇaṃ… āvāsaṃ… lābhaṃ… yasaṃ… pasaṃsaṃ… sukhaṃ… cīvaraṃ… piṇḍapātaṃ… senāsanaṃ… gilānapaccayabhesajjaparikkhāraṃ… kāmadhātuṃ… rūpadhātuṃ… arūpadhātuṃ… kāmabhavaṃ… rūpabhavaṃ… arūpabhavaṃ… saññābhavaṃ… asaññābhavaṃ … nevasaññānāsaññābhavaṃ… ekavokārabhavaṃ… catuvokārabhavaṃ… pañcavokārabhavaṃ… atītaṃ… anāgataṃ… paccuppannaṃ… diṭṭhaṃ… sutaṃ… mutaṃ… viññātaṃ… sabbe dhamme anissito anallīno anupagato anajjhosito anadhimutto nikkhanto nissaṭo vippamutto visaññutto vimariyādikatena cetasā viharatīti – sabbattha muni anissito.

Na piyaṃ kubbati nopi appiyanti. Piyāti dve piyā – sattā vā saṅkhārā vā. Katame sattā piyā? Idha yassa te honti atthakāmā hitakāmā phāsukāmā yogakkhemakāmā mātā vā pitā vā bhātā vā bhaginī vā puttā vā dhītarā vā mittā vā amaccā vā ñātī vā sālohitā vā – ime sattā piyā. Katame saṅkhārā piyā? Manāpikā rūpā manāpikā saddā manāpikā gandhā manāpikā rasā manāpikā phoṭṭhabbā – ime saṅkhārā piyā. Appiyāti dve appiyā – sattā vā saṅkhārā vā. Katame sattā appiyā? Idha yassa te honti anatthakāmā ahitakāmā aphāsukāmā ayogakkhemakāmā jīvitā voropetukāmā – ime sattā appiyā. Katame saṅkhārā appiyā? Amanāpikā rūpā amanāpikā saddā amanāpikā gandhā amanāpikā rasā amanāpikā phoṭṭhabbā – ime saṅkhārā appiyā. Na piyaṃ kubbati nopi appiyanti. “Ayaṃ me satto piyo, ime ca saṅkhārā manāpā”ti rāgavasena piyaṃ na karoti; “ayaṃ me satto appiyo, ime ca saṅkhārā amanāpā”ti paṭighavasena appiyaṃ na karoti na janeti na sañjaneti na nibbatteti nābhinibbattetīti – na piyaṃ kubbati nopi appiyaṃ.

Tasmiṃ paridevamaccharaṃ paṇṇe vāri yathā na limpatīti. Tasminti tasmiṃ puggale arahante khīṇāsave. Paridevoti ñātibyasanena vā phuṭṭhassa bhogabyasanena vā phuṭṭhassa rogabyasanena vā phuṭṭhassa sīlabyasanena vā phuṭṭhassa diṭṭhibyasanena vā phuṭṭhassa aññataraññatarena byasanena samannāgatassa aññataraññatarena dukkhadhammena phuṭṭhassa ādevo paridevo ādevanā paridevanā ādevitattaṃ paridevitattaṃ vācā palāpo vippalāpo lālappo lālappāyanā lālappāyitattaṃ. Macchariyanti pañca macchariyāni – āvāsamacchariyaṃ, kulamacchariyaṃ, lābhamacchariyaṃ, vaṇṇamacchariyaṃ, dhammamacchariyaṃ. Yaṃ evarūpaṃ macchariyaṃ maccharāyanā maccharāyitattaṃ vevicchaṃ kadariyaṃ kaṭukañcukatā aggahitattaṃ cittassa – idaṃ vuccati macchariyaṃ. Api ca khandhamacchariyampi macchariyaṃ, dhātumacchariyampi macchariyaṃ, āyatanamacchariyampi macchariyaṃ gāho – idaṃ vuccati macchariyaṃ.

Paṇṇe vāri yathā na limpatīti. Paṇṇaṃ vuccati padumapattaṃ. Vāri vuccati udakaṃ. Yathā vāri padumapattaṃ na limpati na palimpati na upalimpati alittaṃ apalittaṃ anupalittaṃ, evameva tasmiṃ puggale arahante khīṇāsave paridevo macchariyañca na limpati na palimpati na upalimpati alittā apalittā anupalittā. So ca puggalo arahanto tehi kilesehi na limpati na palimpati na upalimpati alitto apalitto anupalitto nikkhanto nissaṭo vippamutto visaññutto vimariyādikatena cetasā viharatīti – tasmiṃ paridevamaccharaṃ paṇṇe vāri yathā na limpati.

Tenāha bhagavā –

“Sabbattha munī anissito, na piyaṃ kubbati nopi appiyaṃ;
Tasmiṃ paridevamaccharaṃ, paṇṇe vāri yathā na limpatī”ti.

47.
Udabindu yathāpi pokkhare, padume vāri yathā na limpati;
Evaṃ muni nopalimpati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu [diṭṭhasute mutesu (sī.), diṭṭhasutaṃ mutesu (syā. ka.)] vā.

Udabindu yathāpi pokkhareti. Udabindu vuccati udakathevo. Pokkharaṃ vuccati padumapattaṃ. Yathā udabindu padumapatte na limpati na palimpati na upalimpati alittaṃ apalittaṃ anupalittanti – udabindu yathāpi pokkhare. Padume vāri yathā na limpatīti. Padumaṃ vuccati padumapupphaṃ. Vāri vuccati udakaṃ. Yathā vāri padumapupphaṃ na limpati na palimpati na upalimpati alittaṃ apalittaṃ anupalittanti – padume vāri yathā na limpati.

Evaṃ muni nopalimpati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vāti. Evanti opammasampaṭipādanaṃ. Munīti. Monaṃ vuccati ñāṇaṃ…pe… saṅgajālamaticca so muni. Lepāti dve lepā – taṇhālepo ca diṭṭhilepo ca…pe… ayaṃ taṇhālepo…pe… ayaṃ diṭṭhilepo. Muni taṇhālepaṃ pahāya diṭṭhilepaṃ paṭinissajjitvā diṭṭhe na limpati, sute na limpati, mute na limpati, viññāte na limpati na palimpati na upalimpati alitto apalitto anupalitto nikkhanto nissaṭo vippamutto visaññutto vimariyādikatena cetasā viharatīti – evaṃ muni nopalimpati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vā.

Tenāha bhagavā –

“Udabindu yathāpi pokkhare, padume vāri yathā na limpati;
Evaṃ muni nopalimpati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vā”ti.

48.
Dhono na hi tena maññati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vā;
Nāññena visuddhimicchati, na hi so rajjati no virajjati.

Dhono na hi tena maññati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vāti. Dhonoti dhonā vuccati paññā. Yā paññā pajānanā…pe… amoho dhammavicayo sammādiṭṭhi. Kiṃkāraṇā dhonā vuccati paññā? Tāya paññāya kāyaduccaritaṃ dhutañca dhota ca sandhotañca niddhotañca, vacīduccaritaṃ…pe… manoduccaritaṃ dhutañca dhotañca sandhotañca niddhotañca, rāgo dhuto ca dhoto ca sandhoto ca niddhoto ca, doso… moho… kodho… upanāho… makkho… paḷāso… issā… macchariyaṃ… māyā… sāṭheyyaṃ… thambho… sārambho… māno… atimāno… mado… pamādo… sabbe kilesā… sabbe duccaritā… sabbe darathā… sabbe pariḷāhā… sabbe santāpā… sabbākusalābhisaṅkhārā dhutā ca dhotā ca sandhotā ca niddhotā ca. Taṃkāraṇā dhonā vuccati paññā.

Atha vā sammādiṭṭhiyā micchādiṭṭhi dhutā ca dhotā ca sandhotā ca niddhotā ca, sammāsaṅkappena micchāsaṅkappo dhuto ca dhoto ca sandhoto ca niddhoto ca, sammāvācāya micchāvācā dhutā ca… sammākammantena micchākammanto dhuto ca… sammāājīvena micchāājīvo dhuto ca… sammāvāyāmena micchāvāyāmo dhuto ca… sammāsatiyā micchāsati dhutā ca… sammāsamādhinā micchāsamādhi dhuto ca… sammāñāṇena micchāñāṇaṃ dhutañca… sammāvimuttiyā micchāvimutti dhutā ca dhotā ca sandhotā ca niddhotā ca.

Atha vā ariyena aṭṭhaṅgikena maggena sabbe kilesā… sabbe duccaritā… sabbe darathā… sabbe pariḷāhā… sabbe santāpā… sabbākusalābhisaṅkhārā dhutā ca dhotā ca sandhotā ca niddhotā ca. Arahā imehi dhonehi dhammehi upeto samupeto upagato samupagato upapanno samupapanno samannāgato. Tasmā arahā dhono. So dhutarāgo dhutapāpo dhutakileso dhutapariḷāhoti – dhono.

Dhono na hi tena maññati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vāti. Dhono diṭṭhaṃ na maññati, diṭṭhasmiṃ na maññati, diṭṭhato na maññati, diṭṭhā meti na maññati; sutaṃ na maññati, sutasmiṃ na maññati, sutato na maññati, sutaṃ meti na maññati; mutaṃ na maññati, mutasmiṃ na maññati, mutato na maññati, mutaṃ meti na maññati; viññātaṃ na maññati, viññātasmiṃ na maññati, viññātato na maññati, viññātaṃ meti na maññati. Vuttampi hetaṃ bhagavatā – “asmīti, bhikkhave, maññitametaṃ, ayamahamasmīti maññitametaṃ, bhavissanti maññitametaṃ, na bhavissanti maññitametaṃ, rūpī bhavissanti maññitametaṃ, arūpī bhavissanti maññitametaṃ, saññī bhavissanti maññitametaṃ, asaññī bhavissanti maññitametaṃ, nevasaññīnāsaññī bhavissanti maññitametaṃ. Maññitaṃ [maññitaṃ hi (sī.)], bhikkhave, rogo, maññitaṃ gaṇḍo, maññitaṃ sallaṃ, maññitaṃ upaddavo. Tasmātiha, bhikkhave, amaññamānena cetasā viharissāmāti, evañhi vo, bhikkhave, sikkhitabban”ti – dhono na hi tena maññati yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vā.

Nāññena visuddhimicchatīti. Dhono aññena asuddhimaggena micchāpaṭipadāya aniyyānikapathena aññatra satipaṭṭhānehi aññatra sammappadhānehi aññatra iddhipādehi aññatra indriyehi aññatra balehi aññatra bojjhaṅgehi aññatra ariyā aṭṭhaṅgikā maggā suddhiṃ visuddhiṃ parisuddhiṃ muttiṃ vimuttiṃ parimuttiṃ na icchati na sādiyati na pattheti na piheti nābhijappatīti – nāññena visuddhimicchati.

Na hi so rajjati no virajjatīti. Sabbe bālaputhujjanā rajjanti, puthujjanakalyāṇakaṃ upādāya satta sekkhā virajjanti; arahā neva rajjati no virajjati. Viratto so khayā rāgassa vītarāgattā, khayā dosassa vītadosattā, khayā mohassa vītamohattā. So vuṭṭhavāso ciṇṇacaraṇo…pe… jātijarāmaraṇasaṃsāro, natthi tassa punabbhavoti – na hi so rajjati no virajjati.

Tenāha bhagavā –

“Dhono na hi tena maññati, yadidaṃ diṭṭhasutamutesu vā;
Nāññena visuddhimicchati, na hi so rajjati no virajjatī”ti.

Jarāsuttaniddeso chaṭṭho.

☸---------------------------------------------------------------------

第六 老經之義釋

一 〔人間〕此命實短少 在由百歲以下死
雖生過於〔百歲〕者 彼亦又為老而死 （八○四）
「〔人間之〕命實短少」〔之句中〕，命者是壽 、存續、維持、動作、活動、護
持、命、命根。而依〔次之〕二理由命是短少。〔即〕（一）存續之少故命是短少。又（二）
自味（自己之作用）少故命是短少。
（一）存續少故命是短少者云何？過去心剎那之〔有情〕已生存者，非現生存，當
非生存。未來心剎那之〔有情〕是當生存者，非現生存，非已生存。現在心剎那之
〔有情〕於現生存者，非已生存，當非生存。
命身苦樂〔受〕 單一心〔剎那〕
不過為相應 剎那急速轉
八萬四千劫 存續有諸天
彼等尚二心 一同不生存
此世之死者 存續者已滅
諸蘊皆相等 已去不結生
直前已破壞 未來當破壞
諸蘊中間滅 壞相無別異
〔心〕不生無生 現起有生存
心滅世間死 第一義施設
譬如水至低 為欲所左右
〔心〕緣於六處 斷絕轉無暇
已壞不止在 未來者無聚
現生者存續 錐尖芥子粒
彼現生諸法 豫定將破壞
壞滅法存續 前滅法不雜
不見破壞來 去亦為不見
空中起電光 〔須臾〕生而滅
如是乃「存續之少故，命成為短少」〔之義〕。
（二）自味〔自己之作用〕少故命短少者云何？命連結於入息，命連結於出息，命
連結於出入息，命連結於〔地水火風之四〕大種，命連結於煖（身熱），命連結於段
食，命連結於識。此等〔出入息等〕之根本是脆弱，此等之前因亦是脆弱，此等之
諸緣亦是脆弱，〔此等〕發生因之〔渴愛〕亦脆弱。與此等俱存〔色、無色法〕亦是
脆弱。與此等相應諸法亦是脆弱，與此等俱生〔諸法〕亦是脆弱，努力〔起生死之
渴愛〕亦是脆弱，此等諸法是相互常脆弱。此等相互不確立、此等相互令壞滅、然，
相互不救護、又此等他相互存續、又無令他生者。又任何依任何亦不能捨，然，此
等一切成為自破壞者。依於前諸法而令此等〔諸法〕能發生。令發生之〔前諸法〕
此先滅。前〔之諸法〕與後〔之諸法〕亦相互決無相見。如是乃自味〔自己之作用〕
少故是「命成為短少」〔之義〕。
又若比於四大王天之命，人之命是短少，命是少，命是僅少，命是剎那，命是
輕少，命是些少，命是暫時，命不久住。若比於三十三天、夜摩天、都率天、化樂
天、他化自在天、梵眾天之命，人之命是短少，命是少，命是僅少，命是剎那，命
是經少，命是些少，命是暫時，命不久住也。
即世尊如是宣示：「諸比丘 ！人人之壽命此短少，〔忽而〕應至來世。〔故〕應
磨慧，應作善，應行梵行。生之者無有不死。諸比丘！長命者亦不過〔生存〕百歲內外。
人人之壽是短少 善人對彼應輕視
如〔救〕頭燃應須行 無有死之不來事
晝夜過去〔無間斷〕 命亦刻刻為壞滅
人人壽命終盡事 猶如小川之流水」
「人間之命實短少，在由百歲以下死」者，乃於竭羅藍 之時亦死亡、死、滅失、
壞滅。於阿浮陀之時亦死亡、死、滅失、壞滅。於閉尸之時亦死亡、死、滅失、壞
滅。於犍南之時亦死亡、死、滅失、壞滅。於波沙佉之時亦死亡、死、滅失、壞滅。
雖任其生而亦死亡、死、滅失、壞滅。於產家亦死亡、死、滅失、壞滅。〔於生後〕
半月而亦死亡、死、滅失、壞滅。〔於生後〕一個月而亦死亡、死、滅失、壞滅。〔於
生後〕二個月、三個月、四個月、五個月亦死亡、死、滅失、壞滅。〔於生後〕六個
月、七個月、八個月、九個月、十個月、一個年而亦死亡、死、滅失、壞滅。於二
歲、三歲、四歲、五歲、六歲、七歲、八歲、九歲、十歲、二十歲、三十歲、四十
歲、五十歲、六十歲、七十歲、八十歲、九十歲而亦死亡、死、滅失、壞滅。此是
「在由百歲以下死」〔之義〕。
「雖生過於百歲者」者，是越百歲而生者，〔其後〕活一年，又活二年，又活三年，
又活四年，又活五年，又活十年，又活二十年，又活三十年，又活四十年。此是「雖生過於百歲者」〔之義〕。
「彼亦又為老而死」者，乃老，長，耆年，達重齡，老齡，齒落，髮白，髮斷，
頭禿，皺寄，手足生斑點，身曲屈，至依杖至步行時，彼亦又為老而死亡、死、滅失、壞滅。
由死無脫事 宛如熟果實
早朝〔仍在樹〕 有落之怖畏
人生亦如是 常有死怖畏
又譬如陶工 粘土作器具
最後一切壞 人命亦如斯
幼少長大者 愚者與賢者
為死所左右 一切〔必〕至死
為死所打敗 彼等父及子
親類又親類 無救由他世
現見種種親 續語諸親人
如牛引屠場 見死魔帶去
如斯世間人 死老所攻擊
此是「彼亦又因老而死」〔之義〕。故世尊宣示：
人間此命實短少 在由百歲以下死
雖生過於百歲者 彼亦又為老而死
二 人人為我執物愁 蓋無遍取之常事
彼成變滅之狀態 見斯不可家居住 （八○五）
「人人為我執物愁」〔之句中〕，「人人」者，是剎帝利、婆羅門、毘舍、首陀、在
家者、出家者、天、人也。「我執」者，是愛我執與見我執之二我執……乃至（五六
頁參照）……此是愛我執……乃至（五六頁以下參照）……此是見我執。人人懼我
所執事物將被奪時而愁，奪取時亦愁，奪去後亦愁。人人懼我所執事物將變易物時
亦愁，在變易時亦愁，變易之後亦愁、疲、悲泣、捶胸而泣，陷於蒙昧。此是「人人為我執物愁」〔之義〕。
「蓋無遍取之常事」〔之句中〕，遍取者，是愛遍取與見遍取之二遍取……乃至（五
六頁參照）……此是愛遍取（以渴愛把握認識之物）……乃至（五六頁以下參照）
……此是見遍取（以惡見把握認識之物）。愛遍取是無常、有為、緣生、盡滅法、衰
滅法、離貪法、滅法、變易法。見遍取是無常、有為、緣生、盡滅法、衰滅法、離貪法、滅法、變易法。
即世尊如是宣示：「諸比丘 ！汝等於常、恒、常住、不變易法而永遠仍如彼之
存續，見如是而遍取（把握認識之物）耶？」「實不然，尊師！」「善哉，諸比丘！我
於諸比丘常、恒、常住、不變易法而永遠仍如彼之存續，不以觀見如是而遍取。」無
有遍取之常、恒、常住不變易法之物，〔此是〕不存，不存在，不能得。此乃「蓋成為無遍取之常事」〔之義〕。
「彼成變滅之狀態」者，乃〔彼〕存、存在別異、變滅、變異之狀態，是〔彼之狀態〕為得之物。
即世尊如是宣示：「阿難 ！勿愁事，勿悲泣。我豈非如次說耶？「一切可愛、
可意之人人必有別異（生別）、變滅（死別）、變異（死後處異）。」阿難！如何於此
處將得〔常住〕耶？所有生、存在、有為、壞滅法，實〔願〕勿壞滅者，無有此道
理」。前前之蘊、界、處之變易、變異之故，轉起後後之蘊界處。此是「彼成變滅之狀態」〔之義〕。
「見斯不可家居住」〔之句中〕，斯者，是此句之接續，句之相合，句之圓滿，字
之合體，文之接著，句之次第也。如斯見、觀、考量、度知、辨知、明暸我執是變
滅之物。此「見斯」〔之義〕。「不可家居住」者，是斷一切家居之障礙，斷妻子之障礙，
斷親戚之障礙，斷友人同僚之障礙，斷財寶之障礙，剃除鬚髮，著袈裟衣，由家而
出家為非家，成為無一物之狀態，應獨行、住、動作、活動、護持、持續、維持。
此是「見斯不可家居住」〔之義〕。故世尊宣示：
人人為我執物愁 蓋無偏取之常事
彼成變滅之狀態 見斯不可家居住
三 人「此我物」而思惟 彼因死去亦被失
世之賢者已知此 弟子不可向「我執」 （八○六）
「彼因死去亦被失」〔之句中〕，「死」者，是各各之諸有情由有情聚之死沒、死亡、
破壞、滅失、死滅、死、命終、〔五蘊之〕破壞、屍骸之投棄、命根之斷絕。「彼」者，
是色、受、想、行、識也。「被失」者，是失去、捨、捨棄、滅失、壞滅之事。

又如是說：
「先於諸財富 有捨人之事
或有人最初 彼等捨財富
有欲欲之者 有財富不常
故人憂愁時 我無憂愁事
月盈成滿月 由盈次第虧
日升滅黑暗 而自行滅沒
敵者世間法 〔如斯我〕已知
故人憂愁時 我無憂愁事」
此是「彼因死去亦被失」〔之義〕。
「人此我物而思惟」〔之句中〕，「物」者，乃是色、受、想、行、識。「人」者，是
〔對人間之〕稱、名稱、施設（概念）、世間之言說、名、名業、命名、詞、文、稱呼。

「人此我物而思惟」，是由愛思惟而思惟，由見思惟而思惟，由慢思惟而思惟，
由煩惱思惟而思惟，由惡行思惟而思惟，由加行思惟而思惟，由異熟思惟而思惟。
此是「人此我物而思惟」〔之義〕。
「世之賢者已知此」〔之句中〕，「此」者，是過患。「已知此」者，是已於我執知、
解、考量、度知、辨知、明暸〔此之過患〕。「賢者」者，是覺慧者、知者、辨知者、
有慧者。此是「此世賢者已知此」〔之義〕。
「弟子不可向『我執』」〔之句中〕，「我執」者，是愛我執與見我執之二我執……
乃至（五六頁參照）……此是愛我執……乃至（五六頁以下參照）……此是見我執。
「弟子」者，是佛之弟子（佛之信奉者），法之信奉者，僧之信奉者。彼以世尊為我者而信奉，世尊攝取其人。
即世尊如是宣示：「諸比丘 ！有詭詐、強情、虛談、婬猥、高貢、不等持〔之
不德〕所有比丘，此，諸比丘！彼等非我弟子（信奉者）。彼等諸比丘由此法、律之
離去，彼等於此法、律之無至於增大、增進、廣大。然，諸比丘！有不詭詐、不虛
談、賢善、不強情、善等持〔之德〕所有比丘，此，諸比丘！彼等是我弟子（信奉
者）。彼等諸比丘不離去此法、律，彼等於此法、律至於增大、增進、廣大。
詭詐強情與虛談 婬猥高貢不等持
等正覺者所說法 〔彼等〕於此無增進
不詭詐與不虛談 賢善等持不強情
等正覺者所說法 彼等於此實增進
「弟子不可向『我執』」者，我之弟子捨斷愛我執，捨遣見我執，不可向我執，不
可下向、向彼、傾彼、赴彼、信解彼，不可以彼為主。此「弟子不可向我執」〔之義〕。
故世尊宣示：
人「此我物」而思惟 彼因死去亦被失
世之賢者已知此 弟子不可向「我執」
四 譬如夢中會見者 醒寤之後人不見
如斯若愛之人人 身亡命終無見事 （八○七）
「譬如夢中會見者」者，是〔譬如於夢而〕 會、會合、集合、共集者。此是「譬如夢中會見者」〔之義〕。
「醒寤之後人不見」者，是譬如睡眠之人見月、見太陽、見大海、見須彌山王、
見象〔兵〕、見馬〔兵〕、見步〔兵〕、見軍隊、見美園、見美林、見美土地、見美蓮
池、然於「醒寤之後，人亦已不見」。此是「醒寤之後人不見」〔之義〕。
「如斯若愛之人人」〔之句中〕，「如斯」者，是〔事實〕與譬喻照合之〔句〕。

「愛之人人」者，是愛慕之人人，〔即〕母、父、兄弟、姊妹、子、女、友人、同僚、親戚、緣者。

此是「如斯若愛之人人」〔之義〕。
「身亡命終無見事」〔之句中〕，「身亡」者，是「死而命終」者。「無見事」不睹見〔彼
等〕，不達、不能得，不獲於彼等。此是「身亡命終無見事」〔之義〕。故世尊宣示：
譬如夢中會見者 醒寤之後人不見
如斯若愛之人人 身亡命終無見事
五 被言某某彼之名 彼等亦曾被見聞
亡後只有人之名 成遣留者可語〔此〕 （八○八）
「彼等亦曾被見聞」〔之句中〕，「被見」者，是由眼識得所有之物。「被聞」者，是
由耳識得所有之物。「彼等」者，是剎帝利、婆羅門、毘舍、首陀、天、人。此是「彼等亦曾被見聞」〔之義〕。
「被言某某彼之名」〔之句中〕，「彼之」者，是剎帝利、婆羅門、毘舍、首陀、天、
人。「名」者，是稱、名稱、施設、世間之言說、名、名業、命名、詞、文、稱呼。
「被言」者，是被語、話、說明、言說。此是「被言某某彼之名」〔之義〕。
「亡後只有人之名，成遣留者可語此」者，是色、受、想、行、識者被失、捨、
捨棄、滅失，壞滅唯遣留名。「可語」者，是可述，可語，可話，可說明，可言說。
此是成遣留者可語此。〔之義〕。
「亡後只有人之名」〔之句中〕，亡後者，是死命終之後。「人」者，是有情、人、
摩奴之子、士夫、補特伽羅、命者、生死者、生者、根行者、摩奴所生者。此是「亡後只有人之名」〔之義〕。

故世尊宣示︰
被言某某彼之名 彼等亦曾被見聞
亡後只有人之名 成遣留者可語〔此〕
六 人人貪求我執物 不捨愁悲與慳事
故見安穩諸牟尼 成為捨遍取而行 （八○九）
「人人貪求我執物，不捨愁悲與慳事」〔之句中〕，「愁」者，是失親戚，失財富，
由病而失〔健康〕，失戒，失〔正〕見，又失任何之失，又遭遇任何之苦法者之愁、
憂愁、愁心、內愁、內遍愁、內熱、內熱惱、心之燒熱、憂、愁箭。
所謂「悲」者，是失親戚……乃至（前頁參照）……失〔正〕見，又失任何之失，
又遭遇任何之苦法者之哭、悲哭、悲泣、哭歎、悲歎、泣言、涕泣、號泣、哭泣、慟哭。
「慳」者，是住處慳、家慳、利得慳、稱讚慳、法慳之五慳。〔即〕所有如斯之慳、
慳吝、慳吝性、雜欲、吝、緊縮、心之堅執此是云慳。又蘊慳亦是慳，界慳亦是慳，處慳亦是慳。把持是云慳。
「貪求」者，是渴愛。即成為所有貪、染貪……乃至（九頁以下參照）……貪欲、
貪、不善根。「我執」者，是愛我執與見我執之二我執……乃至（六九頁參照）…
…此愛我執……乃至（五六頁以下參照）……此是見我執。
〔人人〕者，是防使我執事物懼將奪去時亦愁、奪去時亦愁，變易時亦愁，已
變易之後亦愁。〔人人〕者，是防使我執事物懼將變易時亦愁，變易時亦愁，已變易
後亦愁。〔人人〕者，是防我執事物懼將奪去時亦悲，奪去時亦悲，奪去後亦悲。〔人
人〕者，是防我執事物懼將變易時而悲，變易時亦悲，已變易後亦悲。〔彼等〕護、
守、遍取我執之事物，〔他〕被我所執之事物而慳。〔彼等〕對我執之事物而愁，愁
而不捨、悲而不捨、慳而不捨、貪求而不捨、不捨斷、不除去、不滅除、不令滅無。
此是「人人貪求我執物，不捨愁悲與慳事」〔之義〕。
「故見安穩諸牟尼，成為捨『遍取』而行」〔之句中〕，「故」者，是是故，是於其
理由、其因、其緣、其因緣。此是故也。「諸牟尼」者，乃云智是牟那。即所有慧、
知解……乃至（六四頁以下參照）……是不痴、擇法、正見。具備其智達牟那者是
牟尼。有身牟尼、語牟尼、意牟尼之三牟尼……乃至（八一頁以下參照）……超著、
網，此是牟尼。遍取者，是愛遍取與見遍取之二遍取（把握認識之物）……乃至（五
六頁參照）…此是愛遍取……乃至（五六頁以下參照）……此是見遍取。諸牟尼
捨斷愛遍取，捨遣見遍取而行、住、動作、活動、護持、持續、維持。「見安穩」
〔之句中〕，云不死（甘露）、涅槃為安穩。〔即〕所有彼一切行之止、一切依之捨遣、
愛之滅盡、離貪、滅、涅槃。見安穩者，是見安穩，見救護所，見避難所，見皈依
所，見無畏，見無死，見不死，見涅槃者也。此是「故見安穩諸牟尼，成為捨遍取而行」〔之義〕。

故世尊宣示：
人人貪求我執物 不捨愁悲與慳事
故見安穩諸牟尼 成為捨遍取而行
七 比丘行將離滯著 遠離於親近座所
於彼稱言有和合（涅槃等） 不現自己存在中 （八一○）
「比丘行將離滯著」〔之句中〕，謂離滯著七有學之行者。阿羅漢是無滯著者。何
故云離滯著七有學之行者耶？彼等由各各之〔境〕令心離之滯著、令反轉、令轉還、
遮止、抑制、防遏、護、守行、住、動作、活動、護持、持續、維持。〔即〕於眼門
令心不滯著，令反轉、令轉還、遮止、抑制、防遏、護、守、行、住、動作、活動、
護持、持續、維持。於耳門令心、於鼻門令心、於舌門令心、於身門令心、於意門
令心不滯著，令反轉、令轉還、遮止、抑制、防遏、護、守、行、住、動作、活動、
護持、持續、維持。譬如羽毛於投火中又腱片縮曲、為丸而不伸，如是彼等〔七有
學〕由各各之〔境〕令心離滯著，令反轉、令轉還、遮止、抑制、防遏、護、守、
行、住、動作、活動、護持、持續、維持。是故云「將離七有學滯著行者」。

「比丘」者，是善凡夫比丘又有學比丘。此「比丘行將離滯著」〔之義〕。
「遠離於親近座所」〔之句中〕，坐處云為座所。〔即〕是床、椅子、座蒲團、蓆、
皮革、草蓐、柴薄、蒿蓐。彼之座所免見不適當之色，離、遠離，免聞不適當之聲，
離、遠離，嗅不適當之香、嘗不適當之味、觸不適當之觸，免不適當之五種欲，離、
遠離。「親近」者，是〔親近〕於如斯座所，近而使用〔彼〕，受、受用、享受、常受。
此「遠離於親近座所」〔之義〕。
「於彼稱言有和合。不現自己存在中」〔之句中〕，和合者，（一）眾和合，（二）法和合，
（三）不生和合之三和合。
（一）眾和合者云何？假令比丘雖是多數，和合、和悅、無異諍、如水乳、相互以
愛眼相見而住，此是眾和合。
（二）法和合者云何？是四念住、四正勤、四神足、五根、五力、七覺支、八支聖
道。彼等一同跳入於涅槃，信樂、住立、解脫。於彼等諸法無有異諍、異論之事，此是法和合。
（三）不生和合者云何？假令比丘雖是多數，於無餘涅槃界般涅槃，而彼涅槃界無
有過與不足。此是不生和合。
「存在中」者，於地獄有情存在地獄，於畜生存在畜生界、於餓鬼存在餓鬼界。於人存在人世間，於天存在天世間。
「於彼稱言有和合，不現自己存在中」者，於彼有此之和合，有此之至適當，有
此之適合，有此之隨順。彼如斯行道而自己不現於地獄，自己不現於畜生界，自己
不現於餓鬼界，自己不現於人世間，自己不現於天世間如是稱言，如是語，如是話，
如是說明，如是言說。此「於彼稱言有和合，不現自己存在中」〔之義〕。故世尊宣示：
比丘行將離滯著 遠離於親近座所
在彼被言有和合 不現自己存在中
八 牟尼不依一切處 不為愛者不愛者
如水不著於〔荷〕葉 彼悲泣慳〔無著事〕 （八一一）
「牟尼不依一切處」〔之句中〕，眼與色，耳與聲，鼻與香，舌與味，身與觸，意
與法之十二處云為一切。「牟尼」〔之句中〕，智云為牟那。〔即〕所有慧、知解……
乃至（五一頁以下及六五頁以下參照）……超越著、網，此是牟尼。「無依著」者，
是〔依於〕愛依與見依之二依……乃至（五六頁參照）……此是愛依……乃至（五
六頁以下參照）……此是見依。牟尼是捨斷愛依，捨遣見依，不依著眼，不依著耳，
不依著鼻，不依著舌，不依著身，不依著意，不依著色、聲、香、味、觸、法、施
主家、眾、住居、利得、名聲、賞讚、樂、衣服、食物、臥坐所、病者之資具藥品、
慾界、色界、無色界、慾有、色有、無色有、想有、無想有、非想非非想有、一蘊
有、四蘊有、五蘊有、過去、未來、現在、於見聞覺識之諸法不依著，不依止、不
繫著、不著、不縛著、不信解、以出離、棄遣、離脫、離縛，以不受限定之心而住。
此是「牟尼不依一切處」〔之義〕。
「不為愛者不愛者」〔之句中〕，「愛者」者，是（一）有情，（二）諸行之二愛者。
（一）愛有情者云何？乃於此處彼欲彼等〔有情〕之利、欲益、欲幸福、欲瑜伽安
穩所之母、父、兄弟、姊妹、子、女、友人、同僚、親戚、緣者。此是愛有情。
（二）愛諸行者云何？乃為可意之色，可意之聲、可意之香、可意之味、可意之觸。此是愛諸行。
不愛者是（一）有情（二）諸行之二不愛者。
（一）不愛之有情者云何？於此處彼欲彼等有情之不利，欲不益，欲不幸，欲不瑜
伽安穩，欲在奪命〔之人人〕。此是不愛之有情。
（二）不愛之諸行者云何？乃不可意之色，不可意之聲，不可意之香，不可意之味，
不可意之觸。此是不愛之諸行。
「不為愛者不愛者」，是「此有情是我愛者」，「此等諸行是我之適意」依貪而無
為愛者。「此有情是我之不愛者」，「此等諸行是我之不適意」依瞋恨而無為不愛者。
不令生〔愛與不愛〕，不令發生、不起、不令生起。此是「不為愛者不愛者」〔之義〕。
「如水不著於〔荷〕葉，彼悲泣慳〔無著事〕」〔之句中〕，「彼」者，是彼之阿羅
漢、漏盡者。「悲泣」者，是失親戚，失富，由病而失〔健康〕，失戒，失正見，又失
任何者，又遭遇任何之苦法者之哭、悲哭、涕哭、悲泣、哭歎、悲歎、泣、涕泣、
號泣、哭泣、慟哭、大慟哭也。「慳」者，是住處慳、家慳、利得慳，稱讚慳，法慳
之五慳。〔即〕所有如斯之慳、慳吝、慳吝性、雜欲、吝、緊縮、心之堅執，此云為
慳。又蘊慳亦是慳，界慳亦是慳，處慳亦是慳。把持云為慳。
「如水不著於〔荷〕葉」〔之句中〕，「葉」者，云是荷葉。「水」者，云是水。譬如
水不著荷葉，不附著、不染著、不在著、不在附著、不在染著、如是對彼之阿羅漢、
漏盡者之人不著悲泣與慳，不附著、不染著、不在著、不在附著、不在染著、出離、
棄遣、為解脫離縛，〔彼〕住以不受限定之心。此是「如水不著於荷葉，彼悲泣慳無
著事」〔之義〕。故世尊宣示：
牟尼不依一切處 不為愛者不愛者
如水不著於〔荷〕葉 彼悲泣慳〔無著事〕
九 譬如水滴於荷葉 譬如水不著蓮葉
如斯牟尼見與聞 又對覺法無染著 （八一二）
「譬如水滴於荷葉」〔之句中〕，水滴者，是水珠也。荷葉者，乃蓮之葉。譬如水
滴不著於蓮葉，不附著、不染著、不在著、不在附著、不在染著〔之義〕。此是「譬如水滴於荷葉」。
「譬如水不著蓮〔葉〕」〔之句中〕，「蓮」者，是蓮華。「水」者，是水也。譬如水
不著於蓮華，不附著、不染著、不在著、不在附著、不在染著〔之義〕。此是「譬如水不著於蓮〔葉〕」。
「如斯牟尼見與聞，又對覺法無染著」〔之句中〕，「如斯」是照合譬喻為〔事實〕之〔句〕。

牟尼者，乃智云牟那。〔即〕所有慧、知解……乃至（六五頁以下參照）
……超越著、網，此是牟尼。「著」者，是愛著見著之二著……乃至（五六頁參照）
……此是愛著……乃至（五六頁以下參照）……此是見著。牟尼捨斷愛著，捨遣見
著，不著於「見」，不著於「聞」，不著於「覺」，不著於識，不附著，不染著，不在著，
不在附著，不在染著而、出離、棄遣、離脫、離縛，以不受限定之心而住。此「如斯
牟尼見與聞，又對覺法無染著」〔之義〕。故世尊宣示：
譬如水滴於荷葉 譬如水不著蓮葉
如斯牟尼見與聞 又對覺法〔無染著〕
一○ 除遣者實〔總〕見聞 關係覺者不思惟
〔彼〕不由他求清淨 於彼無貪無離貪 （八一三）
「除遣者實〔總〕見聞，關係覺者不思惟」〔之句中〕，除遣者云以慧除遣。〔即〕
所有慧、知解……乃至（五一頁以下參照）……是不痴、擇法、正見。
由何云以慧除遣耶？由彼之慧除遣身惡行，洗、洗掃、洗除、除遣語惡行，洗、
洗掃、洗除、除遣意惡行，洗之、洗掃、洗除、除遣貪，洗之、洗掃、洗除，瞋、
痴、忿、恨、覆、惱、嫉、慳、諂、誑、強情、激情、慢、過慢、憍、放逸、一切
煩惱洗除、一切惡行、一切不安、一切熱惱、一切熱苦、一切不善行被除遣、洗、洗掃、
洗除。由此而云慧是除遣。
或由正見而除遣邪見，洗之、洗掃、洗除，由正思惟而除遣邪思惟，洗之、洗
掃、洗除，由正語而除遣邪語，由正業而除遣邪業，由正命而除遣邪命，由正精進
而除遣邪精進，由正念而除遣邪念，由正定而除遣邪定，由正智而除遣邪智，由正
解脫而除遣邪解脫，洗之、洗掃、被洗除。或又由八支聖道而除遣一切煩惱、一切
惡行、一切不安、一切熱惱、一切熱苦、一切不善行，洗之、洗掃、洗除。
阿羅漢乃具此等之除遣法，正具、達、正達、成、正成具備也。故阿羅漢是除
遣者。彼是除遣貪，除遣惡，除遣煩惱，除遣熱惱故是除遣者。
「除遣者實見與聞，關係覺者不思惟」者，是除遣者〔以愛、見、慢等〕不思惟
見，於見中不思惟〔有我〕，由見不思惟〔以外有我〕，不思惟於我有見。〔以愛、見、
慢等〕不思惟聞，於聞中不思惟〔有我〕，由聞不思惟〔以外有我〕，不思惟於我有
聞。〔以愛、見、慢等〕不思惟覺，於覺中不思惟〔有我〕，由覺不思惟〔以外有我〕，
於我不思惟有覺。〔以愛、見、慢等〕不思惟識，於識中不思惟〔有我〕，由識不思
惟〔以外有我〕，於我不思惟有識。
即世尊如是宣示：「諸比丘！『我是〔常〕存』者，此是執思。『此我是生存』
者，此是執思。『我是〔常〕存』者，此是執思。『我應不〔常〕存』者，此是執思。
『我是有色者』者，此是執思。『我是無色者』者，此是執思。『我是有想者』者，
此是執思。『我是無想者』者，此是執思。『我是非想非非想者』者，此是執思。諸
比丘！執思是病，執思是癰，執思是箭，執思是禍。故實諸比丘！『我等以心無執
思而住』如是，諸比丘！實汝等應當學」。此是「除遣者實見與聞，關係覺者不思惟」〔之義〕。
「〔彼〕不由他求清淨」者，乃除遣者是念住以外，正勤以外，神足以外，根以外，
力以外，覺支以外，八支聖道以外之其他不淨道、邪行道、不出路而不求、不樂、
不冀求、不希望、不欲求、不熱望淨、清淨、遍淨、脫、解脫、遍脫，此是「彼不由他求清淨」〔之義〕。
「於彼無貪無離貪」者，乃於一切愚凡夫是有貪，於善凡夫並七有學是有離貪。
於阿羅漢是無貪，無離貪。彼已離貪，離貪故有貪之盡，離瞋故有瞋之盡，離痴故
有痴之盡。彼〔梵行〕已成，〔所作〕已辨……乃至……彼無再有。此是「於彼無貪
無離貪」〔之義〕。故世尊宣示：
除遣者實〔總〕見聞 關係覺者不思惟
〔彼〕不由他求清淨 於彼無貪無離貪
第六 老經之義釋畢。